2014 m. Klaipėdoje pradėjęs veikti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas rinkoms pasiuntė žinią, kad plaukiojančius dujų importo terminalus galima eksploatuoti kitaip, nei buvo įprasta iki tol. Apie tai šiandien pasakoja buvę ir esami bendrovės „KN Energies“ (KN) (buv. „Klaipėdos nafta“) atstovai, kurie pabrėžia, kad KN patirtis per keletą metų tapo naująja verslo modelio norma.
 
Anksčiau buvo įprasta, kad plaukiojantys SGD terminalai aptarnaudavo tik vieną klientą -importuotoją. Todėl kai kurie sektoriaus ekspertai iš pradžių skeptiškai vertino lietuvišką sumanymą užtikrinti galimybę terminalu naudotis keletui klientų. Skepsį skatino pirmiausiai tai, kad išdujinimo laivo (FSRU) talpų apimtis iš esmės atitiko standartinių SGD dujovežių talpas ir vienos perkrovos metu leido priimti tiktai vieno kliento krovinį .
 
KN vadybininkams bei inžinieriams reikėjo suderinti technines FSRU laivo galimybes ir rinkos poreikius. Pasakojama, esą sukurti patikimą verslo modelį padėjo intensyvios konsultacijos su rinkos dalyviais, infrastruktūros specialistais ir mokslininkais.
 
Iki SGD terminalo paleidimo, gamtinės dujos buvo tiekiamos iš vieno šaltinio ne tik į Lietuvą. Tuo metu jungtimis susijusios kitos rinkos (Estija, Latvija) taip pat turėjo tą patį vienintelį tiekimo šaltinį. Baltijos šalys buvo izoliuota energetinė sala gamtinių dujų tiekimo prasme. Buvo iššūkis užtikrinti, jog  prieigą prie naujojo tiekimo šaltinio turėtų ne vienas ar keli stambūs tiekėjai, o visi norintys. Ir būtų sukurta tikra konkurencija rinkoje.
 
Tokiu modeliu ne iš karto patikėjo ne tik dujų pirkėjai, bet ir tiekėjai. Reikėjo numatyti, kaip turėtų veikti tiekimo grafikas, finansiniai, rizikų ir žalos vertinimo mechanizmai. 2015 metais Klaipėdos SGD terminalas turėjo vieną naudotoją, tačiau antrais metais jų skaičius išaugo iki trijų, o šiandien turime netgi šešias kompanijas, kurios kartu naudojasi SGD terminalu vienu metu nuolatos ir dar 14 bendrovių yra pasirengusios pasinaudoti, kai atsilaisvina nepanaudoti pajėgumai.
 
Dar viena inovacija, kurią galima būtų priskirti KN – galimybė plaukiojantį terminalą pritaikyti skirstyti mažesnės apimties SGD krovinius mažesniems laivams bei išvystyti atskirą mažos apimties SGD terminalą autocisternoms krauti.
 
Dabar tas fantastiškai atrodęs verslo  modelis veikia puikiai ir gerąja prasme yra kopijuojamas didesnėje dalyje plaukiojančių terminalų, kurie vėliau buvo pastatyti Kolumbijoje, Brazilijoje,  Vokietijoje, Italijoje, Kroatijoje. Didžioji dalis po 2014 m. pastatytų plaukiojančių terminalų jau veikia vadinamuoju „klaipėdietišku standartu”.
 
Apie verslu tampantį „klaipėdietišką standartą“ pasakoja „KN Energies“ Verslo vystymo direktorius  Linas Kilda. Jo teigimu, pagrindinis „KN Energies“ patrauklumas -  įmonės sukaupta viena didžiausių patirčių vystant ir eksploatuojant plaukiojančius SGD terminalus. O patirtis naujame projekte reiškia mažiau nuostolių bei rizikų. Pasak L. Kildos, daugelis vystytojų tą vertina, nes trijų mėnesių vėlavimas įgyvendinant SGD terminalo projektą kainuoja dešimtis milijonus eurų. Todėl vystytojai siekia, kad jų projektų vystymo bei visą eksploatavimo laikotarpį konsultuotų patirties turintys partneriai.
 
Ar nėra prieštaros tame, kad KN konsultuoja kitus SGD terminalų valdytojus, tačiau „Independence“ operatorius tebėra norvegų „Höegh Evi“?
 
Ne, prieštaros nėra. KN yra energetikos bendrovė, SGD terminalo komercinis operatorius bei krantinės techninis operatorius. Tuo metu „Independence“ priežiūrai reikalinga laivybos įmonė. Todėl šiam darbui atrinkome ir samdysime tinkamą patirtį turinčią bendrovę. 
 
SGD terminale galime išskirti sausumos ir jūros segmentus. Mes esame stiprūs sausumos segmente. Laivo dalis mums tebėra gana naujas dalykas.
 
Turint vienintelį laivą, jo naudojimas santykinai brangesnis, nei turėtum jų dešimt ar penkiolika. Kaip ir visur kur veikia masto ekonomija. Augintis kompetencijas turint vieną laivą yra pernelyg sudėtinga.
 
Kaip ir kada pajutote, kad KN patirtis ir kompetencija turi paklausą?
 
Tai įvyko keliais etapais. Kai pastatėme terminalą Klaipėdoje, negirdėjau minčių, esą einame užkariauti tarptautinės rinkos. Vėliau mūsų partneris – „Höegh Evi“ (anksčiau vadinosi „Hoegh LNG“) turėjo ne vieną projektą pasaulyje, o kadangi jiems patiko mūsų darbo kokybė ir  principai, pakvietė prisidėti.
 
Pirmoji mūsų ekspedicija buvo Kolumbijoje, kur „Hoegh“ mus atsivedė už rankos, nes FSRU laivo savininkas matė, kad yra projekto problemų ir gresia vėlavimas. Kolumbiečiams padėjome išspręsti problemas, pasiruošti terminalo eksploatacijai, atlikti baigiamuosius darbus, sutvarkyti dokumentus. Tai buvo pirmoji mūsų pažintis su tarptautine SGD terminalų rinka.
 
Štai tada ir atsirado supratimas, kad tai yra rinka, kurioje  reikia tų kompetencijų, kurias buvome įgiję. Taip ėmėme ieškoti galimybių. Kitas žingsnis buvo pagalba terminalui Kroatijoje. Ten su partneriais laimėjome tarptautinį konkursą.
 
Tai buvo valstybinis projektas. Politinė padėtis šalyje buvo tokia, kad per tris metus pasikeitė trys vyriausybės. Galų gale mums nepavyko susitarti dėl konkrečios sutarties. Tai buvo 2016-2017 m. Tuomet dar privalėjome SGD rinkoje išsamiau paaiškinti, kas yra tuometinė „Klaipėdos nafta“. Dabar šį klausimą tenka išgirsti retai. Šiandien mūsų vardas – „KN Energies“ – jau dirba mums. Po maždaug septynerių metų esame itin žinomi SGD importo terminalų rinkoje.
 
Vokietijoje KN teikia komercinio eksploatavimo paslaugas keturiems plaukiojantiems SGD terminalams, o vienam jų ir techninio eksploatavimo ir priežiūros paslaugas?
 
Vokietijoje šiuo metu veikia penki SGD terminalai ir šeši laivai juose. Keturi terminalai  priklauso  Vokietijos valstybinei bendrovei „Deutsche Energy Terminal GmbH“. KN Vokietijoje aktyviai veikia nuo 2022 metų, kai ten pradėjo teikti komercines paslaugas pirmajam Vilhelmshafeno terminalui.
 
Mūsų vaidmuo Vokietijoje dar labiau išaugo laimėjus visų keturių Vokietijos SGD terminalų konsoliduotą komercinio eksploatavimo konkursą. Šiuo metu SGD projektai vystomi Briunsbutelyje, Štadėje ir Vilhelmshafeno dviejuose terminaluose. Antrajame Vilhemshafeno SGD terminale (Wilhelmshaven 2) mes teikiame ne tik komercinio, bet ir techninio eksploatavimo ir priežiūros paslaugas. 
 
Priimame tai kaip Vokietijos partnerių pasitikėjimo mūsų turimomis kompetencijomis ir teikiamų paslaugų kokybe ženklą.
 
Kokių kultūrinių skirtumų teko patirti?
 
Kiekvienoje šalyje jie vis kitokie. Pirmąsyk atvykę į Braziliją galvojome, kad tai katalikiškas kraštas, taigi, artimas mums. Tačiau, kai pradėjome dirbti ir susidūrėme su detalėmis, supratome, kad esame absoliučiai skirtingi, net vertinant vertybių prioritetus. Šiais metais pradėjome dirbti Vokietijoje, su kuria, atrodė, yra daug geografinių bei istorinių saitų. Tačiau ir čia labai skiriamės požiūriu į darbą, dirbančius žmones, tarpusavio pasitikėjimą. Esminė pamoka ta, kad skirtumus privalome tiesiog priimti ir nemėginti pakeisti žmonių.
 
Pavyzdžiui, mums labai svarbi yra šeima, antroje vietoje, turbūt, sveikas požiūris į darbą. Tada jau visa kita. Brazilams šeima taip pat yra pirmoje vietoje, tačiau antras prioritetas tikrai nėra darbas. Gal futbolas, gal karnavalas. Ir dėl antrojo prioriteto žmonės gali pasiryžti keisti darbą, jeigu jis trukdo patirti kažkurią pramogą. Nors labai sudėtinga, tačiau prie tokio požiūrio mėginame prisitaikyti. Išmokome būti gal ne tokie efektyvūs, tačiau dirbame sėkmingai.
 
Vokiečiai istoriškai yra didelė tauta. Kada būdamas, jų supratimu, mažas ateini ir imi pasakoti kaip reikia daryti, tai gali sukelti priešpriešą. Tą supratę veikiame kiek kitaip – pripažįstame jų pasiekimus, kad nesame pranašesni. Tiesiog turime patirties, kuri gali būti naudinga ir jiems – dideliems. Todėl ten pradėjome nuo labai smulkių dalykų – tai truko apie metus, o vėliau ėmėmės svarbesnių ir didesnių darbų. Vokietijoje užsienio bendrovėms svarbu užsitarnauti pasitikėjimą.
 
Buvo pranešimų, kad dabar „KN Energies” suka žvilgsnį į Vietnamą, Australiją. Kas laukia ten?
 
Savo strategijoje esame numatę,  kad Pietryčių Azija yra tas pasaulio regionas, kuriame energijos tiekimo poreikis ateityje bus didžiausias. Pavyzdžiui,  Vietnamas yra paskelbęs strateginį poreikį pasistatyti 13 SGD terminalų. Dalis jų tikrai bus plaukiojantys. Tokia pati situacija  yra Filipinuose, Indonezijoje. Ten suprantama, kad pirmiausiai reikia mažinti intensyvų iškastinės anglies panaudojimą. Filipinuose yra veikianti dujų tiekimo infrastruktūra, kurią ketinama išnaudoti, kai jų pačių dujų telkiniai bus išsekę. Todėl importo terminalai ten gali būti svarbus sprendimas.
 
Stebėdami, kad šiose rinkose atsiranda didesnis poreikis mūsų turimoms žinioms bei kompetencijoms, sieksime plėsti plaukiojančių SGD terminalų verslo vystymo veiklą šiose šalyse.
 
Žiūrint bendriau – paslaugas esame tiekę bent pusei plaukiojančių terminalų Europoje. Kituose regionuose mūsų dalis rinkoje, suprantama, yra mažesnė. Strategiškai iki 2030 m. mes norime perpus padidinti savo pajamas. Didžioji dalis augimo turėtų būti grįsta SGD tiekimo verslu Lietuvoje ir užsienyje. Augančias pajamas norime nukreipti investicijoms į naujas energijos rūšis: vandenilio  ir CO2 transportavimo ir saugojimo technologijas bei srautines baterijas.
 
Ačiū už pokalbį.

Interviu parengė žurnalistas Rytas Staselis.

Klaipėdos SGD terminalo operatorė AB „KN Energies“ (toliau – Bendrovė) informuoja gamtinių dujų rinkos dalyvius apie planuojamus skirstyti SGD terminalo neatidėliotinos rinkos pajėgumus pagal žemiau pateiktas sąlygas. Skirstomas 2025 metų vasario mėnesio neatidėliotinos rinkos krovinio SGD išdujinimo pajėgumas yra vienas iš keturių planuojamų skirstyti neatidėliotinis rinkos krovinio SGD išdujinimo pajėgumų 2025 metais, turinčio prioriteto tvarką energijos gamintojų, teikiančių izoliuoto elektros energijos sistemos darbo paslaugas.

Bendrovė, atsižvelgdama į patvirtintų Taisyklių nuostatas, kviečia teikti prašymus įsigyti SGD terminalo neatidėliotinos rinkos krovinio pajėgumus:

• Krovinio dydis: 940 000 000 kWh ± 5 %. Priimami ir kitokio dydžio krovinių prašymai, tačiau prioritetas teikiamas Konvencinio dydžio kroviniui.*
• SGD išdujinimo pajėgumų panaudojimo laikotarpis ir krovinio pristatymo data: 
  • SGD išdujinimo laikotarpis 2025 m. vasario 7 d. – 2025 m. balandžio 6 d. Krovinio pristatymo data 2025 m. vasario 25-26 d.

Prašymai suteikti neatidėliotinos rinkos krovinio pajėgumus priimami nuo 2024 m. gruodžio 2 d. 07.30 val. Lietuvos laiku.
Prašymų suteikti neatidėliotinos rinkos krovinio pajėgumus teikimo pabaiga: 2024 m. gruodžio 27 d. 08.30 val. Lietuvos laiku.

Pasibaigus prašymų suteikti neatidėliotinos rinkos krovinio pajėgumams terminui (2024 metų gruodžio 27 d. 08:30 val. Lietuvos laiku) bus informuojama apie rezultatus.**

PRELIMINARUS IŠDUJINIMO GRAFIKAS

* pastaba. Neatidėliotinos rinkos krovinių SGD išdujinimo pajėgumai yra paskirstomi vadovaujantis „pirmas atėjai, pirmas gavai“ principu. Terminalo Operatorius taip pat priima prašymus ne prioriteto principu suteikti kombinuotus SGD išdujinimo bei SGD perkrovos pajėgumus arba SGD perkrovos pajėgumus. 
** pastaba. Neatidėliotinos rinkos krovinio pajėgumai paskirstomi su sąlyga, jei šis krovinys prioriteto tvarka nebus užsakomas energijos gamintojų, teikiančių izoliuoto elektros energijos sistemos darbo paslaugas.
 

Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, prisimindama suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo projekto įgyvendinimo laikus, spekuliacijomis vadina iki šiol girdimus priekaištus dėl to, kad Lietuva šio objekto ėmėsi nelaukdama Europos Sąjungos (ES) finansinės paramos: „Būtume laukę tris ar keturis metus”. Ji sako, esą projekto sėkmę lėmė politinė valia ir tvirtas pasiryžimas nepaisant daug kur vyravusio skepsio žengti žingsnį link šalies energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos.
 
Prezidentas Algirdas Brazauskas gamtinių dujų sektoriuje laikėsi vadinamosios „vienintelio vamzdžio" (iš Rusijos) koncepcijos, kurios esmė – privalome su tuo susitaikyti ir prisitaikyti be staigių judesių. Tos koncepcijos Lietuvos politinėje ir  biurokratinėje sistemoje buvo laikomasi iki pat 2010 m. Kas lėmė, kad atsirado valia ją keisti iš esmės?

Iš tikrųjų tuo metu buvo gana sunku įsivaizduoti, kad Lietuva gali turėti alternatyvų. Toks buvo paveldas: tas vamzdis buvo vienintelis ir mes 100 proc. priklausėme nuo Rusijos koncerno „Gazprom“. Kad būtų kitaip, matyt, turėjo lemti objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visuma.
 
Viena vertus, tai buvo mūsų noras toliau integruotis į Vakarus. Kita priežastis – gana didelis Rusijos piktnaudžiavimas valdant vienintelį gamtinių dujų šaltinį ir nustatant kainas. Didelę reikšmę turėjo augantis mūsų supratimas apie tai, kas yra energetikos rinka, kuomet pradėjome galvoti ir svajoti apie tai, kad energijos išteklių galėtume įsigyti kitur, ne vien Rusijoje. Tam reikėjo tam tikros ideologinės drąsos, tinkamos politinės jėgos valdžioje, kas tuo metu šalyje atsirado.
 
Ką politikų, biurokratų mąstysenoje pakeisti buvo sunkiausia?
 
Manau, kad mūsų supratimą pakeisti labiausiai padėjo pati Rusija, jos elgsena. Tai, kad mums už gamtines dujas buvo pateikiamos maždaug trečdaliu didesnės kainos nei Vokietijai. Mes buvome tiesiogiai šantažuojami, mūsų politinė sistema buvo  verčiama susitaikyti, kad energetikos sistema yra ir bus priklausoma tik nuo Rusijos valios. Buvo daroma įtaka politinėms partijoms.
 
2009 m., kada buvau išrinkta prezidente, buvo visiškai aišku, kad kol neturime ekonominės nepriklausomybės, negalime kalbėti apie savo politinę nepriklausomybę. Vien pasiskelbti politiškai nepriklausoma valstybe tikrai nepakanka. Tai patvirtino ir mano pirmasis susitikimas su Vladimiru Putinu Suomijoje.
 
Ar galėtumėte išsamiau atskleisti, ko tame susitikime reikalavo V. Putinas?
 
Susitikome 2010 m. vasarį Suomijoje. Ponas Putinas tuo metu buvo Rusijos ministras pirmininkas ir susitiko su visų trijų Baltijos šalių vadovais, taip pat ir manimi. Pokalbis vyko “1+2” formatu – šalių lyderiai ir po du patarėjus iš kiekvienos pusės. Pokalbis buvo sudėtingas. Man asmeniškai net stebėtinai nemalonus – tikėjausi racionalaus, kaimyniško pokalbio apie abiejų pusių interesus. Tačiau nuo pat pirmųjų minučių buvo diktuota, kad mes privalome paklusti. Tiesiog man – Lietuvos Respublikos Prezidentei – buvo skaitomas Rusijos reikalavimų sąrašas, kuriuos mes privalome vykdyti.
 
Po tokios pradžios privalėjau apsispręsti kaip reaguoti, nes ir pati pokalbio forma buvo, sakykime, aštroka, pavartojant „išraiškingų“ negatyvių rusiškų žodžių. Sąmoningai pasirinkau bendrauti rusų kalba, nes sinchroninis vertimas galėjo sukelti dviprasmybių dėl kai kurių niuansų. Todėl, manau, kad idealiai supratau tai, ką buvo norima man pasakyti.
 
Kas buvo tame reikalavimų sąraše?
 
Tai buvo reikalavimų rinkinys. Svarbiausi buvo energetikos klausimai – atšaukti tuo metu Lietuvos pateiktą ieškinį arbitražui dėl „Gazprom” veiksmų, atsisakyti bendros su kitomis Baltijos šalimis naujos branduolinės elektrinės ir dalyvauti „Rosatom” projekte Kaliningrado srityje (tuo metu dar nebuvo garsiai kalbama apie Astravo AE). Buvo ir smulkesnių klausimų – rusų karių kapų tvarkymas, tranzitas į ir iš Kaliningrado srities. Mes visada sakėme, kad susitarimas dėl Kaliningrado tranzito yra techninis, Maskva tuo  metu siekė dvišalės sutarties su Lietuva su detaliais mūsų įsipareigojimais, ko mes visais būdais vengėme.

Dabar galime įsivaizduoti, kaip tuo būtų naudojamasi šiais laikais.
 
Tų ultimatyvių reikalavimų buvo daug. Nė į vieną negalėjau atsakyti teigiamai. Teko tai pasakyti tiesiai į akis, saugant mūsų nepriklausomybę ir savigarbą.
 
Kartu nebeliko iliuzijų: Lietuvai taip pateikiama kaina už mūsų savarankišką laikyseną tarptautinėje politikoje, nenorą pasiduoti spaudimui. O papildomą kainą mes mokame už teisę būti laisvi.
 
Be to, tapo aišku, kad energetikoje priklausyti nuo vienos šalies ir 100 proc. nuo „Gazprom” dujų yra pražūtinga – taip nelieka galimybės kada nors tapti savarankiška šalimi. Todėl esminis uždavinys, kurį sau išsikėliau po ano pokalbio – kuo greičiau atsijungti nuo tos pragaištingos ir tuo metu vienintelės energetinės bambagyslės. Todėl toliau mėginome įgyvendinti naujos atominės jėgainės statybą. Tai nebuvo labai sėkminga idėja, nes buvo uždelsta, prarasta nemažai brangaus laiko atsirenkant partnerius.
 
Kitas sumanymas buvo pastatyti suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą Klaipėdoje. Situacija nebuvo tam palanki. Neturėjome laiko, be to sunkiai ėjome iš globalios finansų-ekonomikos krizės pasekmių, kurias jautėme ir 2011 m.
 
Kodėl  SGD terminalo idėją gana skeptiškai vertino Europos Komisija (EK)?
 
Kadangi pati buvau EK narė, turėjau aiškų supratimą apie tai, kad procesas gali užtrukti tris-keturis metus, kol gautume ES paramą ir finansavimą. Todėl premjerui Andriui Kubiliui ir energetikos ministrui Arvydui Sekmokui labai aiškiai suformulavau: laiko neturime, todėl privalome projektą įgyvendinti savo ištekliais. Ir – svarbiausia – kaip įmanoma greičiau. Nes buvo daroma labai daug trukdžių mūsų politikoje, Briuselyje, kaimyninėse šalyse, siekiant, kad Lietuva šio objekto neturėtų.
 
Taigi galėčiau teigti, kad projekto sėkmę lėmė tvirta politinė valia ir tuo metu susidariusi tam tikra politinių veikėjų lyderystės ir asmeninių savybių kombinacija. Čia išskirčiau ministrą A. Sekmoką, premjerą A. Kubilių ir savo palaikymą su, sakyčiau, primygtiniais paraginimais Vyriausybei. Šitai davė rezultatą, kuriuo galime džiaugtis net vertindami jį retrospektyviai.
 
Tačiau su Briuselio parama finansiškai būtų buvę įgyvendinti lengviau...
 
Prisiminkime, projektas realiai prasidėjo apie 2011 m. Tuo metu, gal iki pat 2014 m. Rusijos pradėtų karo veiksmų Ukrainoje, ES vyravo vadinama „pigios rusiškos energijos“ politinė doktrina. Ji turėjo didelės korupcinės įtakos politikams, todėl neturėjau iliuzijų, kad tomis aplinkybėmis būtų pavykę gauti projektui pritarimą ir finansavimą iš ES. Tai galėjo būti reikšmingas stabdis, kai mes laiko visiškai neturėjome.
 
Ir nebuvo nė teorinių galimybių gauti ES palankumą?
 
Taip – nebent nereikšmingos spekuliacijos. Mes turėjome argumentus, matėme strateginę perspektyvą ir buvome apsisprendę. Šiuo požiūriu mums nelabai reikėjo skeptiškų nuomonių iš šalių, kurios darytų įtaką mūsų apsisprendimui. Tolesnė patirtis parodė, kad buvome teisūs. Matėme Vokietijos politikos „šrioderizaciją“, matėme vieno Prancūzijos premjero sąsajas su politine korupcija. Tų šalių politikų veiksmai, ko gero, atitiko tų šalių interesus, tačiau jie juk matė Rusijos elgesį su kaimynais ir tarptautinėje arenoje.
 
Norėtųsi grįžti kiek atgal. Minėjote, kad Suomijoje V. Putinas susitiko su visų trijų Baltijos šalių lyderiais atskirai. Ar po to neteko kalbėtis su kolegomis, kokių reikalavimų Maskva kėlė jiems?
 
Negaliu pasakyti, prisipažinsiu – labai ir nesidomėjau. Man užteko to, kaip jis elgėsi su mumis. Buvau ką tik išrinkta Lietuvos prezidentė ir tas rankų mums laužymas itin nemaloniai nustebino, be to, privertė labai aiškiai apsispręsti ką būtina padaryti, kad šalis taptų ekonomiškai nepriklausoma nuo Rusijos.
 
Sakykite, kas iš vakariečių labiausiai palaikė mūsų politiką ir kas labiausiai suprato ką daro lietuviai?
 
Didžiausiu palaikymas buvo tai, kad mums iš tos pusės netrukdė. SGD importo projektų tada dar nebuvo daug. Rinkos kaip tokios dar nebuvo. Mums partnerius teko rinktis iš gal tik trijų kandidatų.
 
Aišku, kad buvo brangu, tačiau neturime pamiršti, kad energetika nėra vien ekonomika. Tai ir šalies saugumas. Paradoksalu, tačiau tokį supratimą tuo metu turėjo nebent tos šalys, kurios yra visai šalia Rusijos, kurioms kylanti grėsmė yra apčiuopiama ir tikra. Taigi, vertinant projekto kainą ir jos įtaką šalies savarankiškumui, yra akivaizdu, kad šalies saugumas yra neįkainojama vertybė.
 
Todėl negalime vertinti vien projekto kainos. Mes tai darėme atsižvelgdami į savo geopolitinį saugumą ir dujų tiekėjo patikimumą. Mūsų patirtis rodė, kad energetika Rusijai yra priemonė siekiant politinės įtakos. Šitą Maskvos įrankį mes nusprendėme pašalinti. Ir sėkmingai pašalinome.
 
Daivos Ulbinaitės knygoje „Nustokime krūpčioti” cituojamas buvęs ministras A. Sekmokas pasakoja, esą vienas sunkiausių jam pokalbių prezidentūroje buvo apie ES III energetikos paketo įgyvendinimą Lietuvoje, kuris vyko lygiagrečiai  statant SGD terminalą. Sakykite, gal netikėjote, kad III paketo reikalavimus įgyvendinti ir iš Lietuvos visiškai pašalinti „Gazprom” yra įmanoma?
 
Neprisimenu to konkretaus pokalbio. Mes su ministru susitikdavome gana dažnai. Poną Sekmoką mintyse vadinau Don Kichotu gerąja prasme, nes tai buvo politikas, kuris pasiryžo eiti, daryti ir rizikuoti. Dėl to jį labai gerbiau ir tebegerbiu iki šiol. Sunkių pokalbių buvo taip pat, nes reikėjo galvoti, kaip iš „Gazprom“ išpirkti jų turėtas akcijas, taip pat ir iš vokiečių „EOn” koncerno. Šis aspektas buvo svarbus dėl Vokietijos interesų. Buvo visko. Tačiau ES III energetikos paketo rėmus mes pritaikėme ir tam, kad pas mus atsirastų SGD terminalas, atskyrus tiekimo, skirstymo ir perdavimo verslus.
 
Kritiškai vertinau nebent A. Kubiliaus ir A. Sekmoko pastangas susiderėti su kitomis Baltijos valstybėmis dėl Visagino atominės elektrinės bendro projekto. Laikiau tai klaida, nes iki tol buvau mačiusi panašių atvejų, kuomet tokios apimties projektus mėgino įgyvendinti dvi šalys. O trims šalims tai būtų užtrukę labai ilgai ir su didele nesėkmės tikimybe.
 
Tada man atrodė, kad pastangos įgyvendinti Visagino AE projektą atima daug pastangų bei laiko, todėl iš dalies trukdo sėkmingai pastatyti SGD terminalą. Sakyčiau, tai net šiek tiek erzino, todėl spaudžiau politikus kuo greičiau įgyvendinti SGD projektą.
 
Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, kuo reikšmingas SGD terminalas Lietuvai ir regionui?
 
Minėjau, kad šis projektas buvo svarbus strateginis sprendimas, kurį įgyvendinus Lietuva realiai tapo nepriklausoma valstybe. Žinoma, laukiame mūsų elektros perdavimo sistemos sinchronizavimo su kontinentine Europa, tačiau SGD terminalas suteikė mums nepriklausomybę dujų sektoriuje, pasitikėjimo savimi.
 
Prieš dešimtį metų buvo net sunku įsivaizduoti, kokios svarbos jis turės dabar. Kada labai daug šalių – tarp jų ir ta pati Vokietija, vykstant karui Ukrainoje, susidomėjo mūsų patirtimi, nors tąsyk nelabai rėmė, stebėjosi mūsų žingsniais. Dabar vokiečiai per keletą metų, kol vyksta karas, pasistatė kelis SGD terminalus, o mūsų AB „KN Energies“ juos konsultavo, kaip tai greičiau ir sėkmingiau padaryti.
 
Ačiū už pokalbį.

Interviu parengė Rytas STASELIS